Žinių antraštės lapkričio 9 dienos rytą skelbė, kad pabudome kitokiame pasaulyje. Rinkimų baigtis galbūt nėra tai, kuo norėjome tikėti, tačiau pats rezultatas vargu ar gali būti netikėtas. Pusantrų metų besitęsusi rinkimų kampanijos estafetė aiškiai signalizavo, kad pačioje visuomenėje vyksta labai gilūs pokyčiai. Jau baigiantis rinkimams, Kukluks klano remiamame laikraštyje The Crusader pasirodė paramos Donaldui Trumpui žinutė. Faktas, kad Kukluks klanas atvirai reiškia paramą JAV prezidento rinkimuose dalyvaujančiam kandidatui rodo, kad rasizmo, antisemitizmo raiška tampa nauja norma. Šiandien tokios organizacijos parama matoma ne kaip galimo politinio fiasko ženklas, bet kaip politinis dividendas. Šis faktas byloja, kad atsargiai reikia vertinti ir Trumpo kandidatūrą, kaip atspindinčią politinio korektiškumo režimo fiasko Amerikoje. Greičiau čia slypi daug gilesnės, iš praeities besitęsiančios rasinės, religinės, socialinės problemos. Šis paramos aktas yra tik vienas iš signalų (kurių per šią kampaniją buvo aibės), kad JAV politinėje vaizduotėje yra įvykusi slinktis ir tai greičiausiai ne tik JAV, bet ir viso pasaulio pralaimėjimas.
Dieve, laimink Ameriką!
Amerika pirmiausia yra idėja, svajonė apie kitokį pasaulį. Štai kandidatas, kuris žmonių priešinimą, pačios teisinės JAV sistemos dergimą pasirinko kaip rinkimų strategiją, savo kalboje po rinkimų baigties vėl ėmė kalbėti apie amerikietiškąja svajonę, poreikį svajoti apie didelius ir didingus dalykus kartu ir išvien. Būtų visai gražu, jeigu tas pats žmogus pusantrų metų nebūtų aktyviai prisidėjęs prie jos naikinimo.
Kelis amžius žmones į Naująją žemę gena svajonė apie lygybę ir laisvę, nepriklausomai nuo kilmės, religijos ar kultūros. Amerikos įvairovė – rasių, religijų, kultūrų maišatis visuomet buvo jos stiprybė ir jos unikalaus tapatumo ženklas. Dar prieš pusantrų metų, tik įsibėgėjant rinkimų vajui, sunku būtų buvę įsivaizduoti, kad viešai deklaruota antisemitinės, rasistinės, antikatalikiškos organizacijos atstovų parama galėtų būti politiniu kapitalu. Šiandien – nebe. Didžiulio palankumo sulaukę Trumpo pareiškimai apie sienos statybas, tad atsiskyrimą ir atsiribojimą, o ne atvirumą ir solidarumą rodo, kad JAV piliečiai pamiršta savo istoriją ir savo šaknis. Imigrantų rankomis pastatyta šalis užsidaro nuo pasaulio.
Amerika jos žmonėms visuomet buvo daugiau nei politinė tikrovė. Jos politiką stipriai veikė vizija apie Ameriką, negi jeigu dėl jos tenka paaukoti gyvybę. Martinas Liuteris Kingas kalbėjo apie pažadėtąją žemę, apie kurią svajoja. Tačiau tą pažadėtąją žemę jis matė ne kur kitur, bet toje pačioje šalyje, kurioje jo bendražygiai buvo žudomi, patyrė segregaciją ir neturėjo jokių teisių. Amerika yra ir praeitis, ir ateitis tuo pačiu metu. Tai didelės politinės vaizduotės reikalaujantis dalykas.
Kingo svajonė apie pažadėtąją žemę rezonuoja su JAV Konstitucija, kurioje kalbama apie aukščiausią žemės įstatymą (the supreme law of the land). Teisiškai žemės įstatymas nurodo į federalinio įstatymo viršenybę valstijų įstatymų atžvilgiu. Taip pat žemės įstatymas nurodo į įstatymą, kuris galioja tam tikroje teritorijoje – Amerikos žemėje. Konstitucija, patriotizmas, laisvės ir teisės nepriklauso kokiai nors interesų grupei. Žemės įstatymas leidžia užtikrinti, kad pati žemė nebus pavergta ir nebus paversta politinių žaidimų įkaite. Kiekvienas, atsidūręs šioje žemėje, privalo paklusti jos įstatymas. Atitinkamai – įstatymas gina šios žemės piliečių teises. Tuo tarpu per rinkimų kampaniją respublikonų (ne tik Trumpo) rinkiminiu šūkiu tapo – atiduokite mums mūsų šalį. Nuo gimimo joje gyvenę žmonės reikalauja grąžinti jiems tai, kas jiems nepriklauso, bet kuo jie dalinasi su kitais. Iš idėjos Amerika transformuojama į daiktą, kurį gali nusavinti viena iš interesų grupių.
Trumpo gebėjimas kelti bylas visiems savo oponentams tik įrodo, kad jam įstatymas tėra savo tikslų įgyvendinimo priemonė. Per pačią rinkimų kampaniją jis ne tik puikavosi federalinių mokesčių vengimu, kaip jo protingumo ženklu, bet ir teigė nežinąs, ar pralaimėjimo atveju priims rinkimų rezultatus (kažin, kas vyktų šiandien, jeigu per rinkimus Trumpas būtų surinkęs 59 814 018 balsus, o Hillary mažiau – 59 611 678, t. y. tiek, kiek išties surinko rinkimus laimėjęs Donaldas Trumpas).
Vėlgi čia svarbiausia ne pati Trumpo pozicija, demonstruojanti aiškų patriotizmo stoką, bet tai, kad ši pozicija nesutrukdė jam atsidurti prezidento poste. Tai ypač daug nerimo keliantis ženklas, rodantis, kad kinta pačios visuomenės santykis su Amerikos idėja. Būtina pažymėti ir tai, kad H. Clinton, dėl savo ryšių su didžiuoju verslu, ypač Volstryto interesų protegavimas (būtent Billas Clintonas turėjo galimybę sureguliuoti išvestinių finansinių priemonių rinką, tačiau to nepadarė, kad daugiausia prisidėjo prie finansinės krizės, dėl kurios nukentėjo milijonai paprastų JAV piliečių) taip pat buvo vertinama, kaip figūra, esanti aukščiau žemės įstatymo. Papildomai alyvos į ugnį šliūkštelėjo išaiškėjęs faktas, kad pati Demokratų partijos Prezidento nominacija buvo vidinio partijos elito sutarimo išvada. Šiuo atveju politinis elitas išties parodė neregėto lygio aroganciją ir nepamatuotą pasitikėjimą savo jėgoms.
Mes, žmonės
Visgi centrinė JAV politinės vaizduotės figūra – jos žmonės. Amerikiečių filosofas Paulas Kahnas teigia, kad Konstitucija čia turi tam tikrą sakralinę prasmę, ir dėl to Amerikoje konstitucinis patriotizmas veikia. Teisinė santvarka yra ne objektyviai veikiančios pasaulio dvasios ar universalaus žmogaus prigimties dėsnio išvada. Jos ištakos turi būti siejamos su tėvų kūrėjų auka, paklojusia pamatus įgyvendinti politinę svajonę. Amerika, kurios idėją politiškai įkūnija Konstitucija, yra sukurta realių žmonių krauju ir gyvybe. Revoliucija mums primena apie tai, kad pati valstybė nėra nei prigimties, nei logikos, o tik [apsi]sprendimo dalykas[1]. Kitaip tariant, Konstitucija yra gyvas jos žmonių bendro veikimo liudijimas. Verta pažymėti, kad teologijos ir istorijos junginys, pasak Kahno, iš esmės skiria amerikietiškąją politinę vaizduotę nuo Europos. Čia aiškiai jaučiama priešprieša tarp tautos ir istorijos bei teisinės viršenybės, o JAV neįmanoma šių dviejų dalykų aiškiai atskirti. Europa susiduria su politinio tapatumo krize dėl to, kad ima kelti tarptautines normas aukščiau nacionalinių konstitucijų, t. y. aukščiau konkretaus išgyvenimo, kuris leido sukurti ir įtvirtinti konstitucinį valdymą. JAV skirtį tarp respublikonų ir demokratų sudaro judėjimas tarp šių dviejų vaizduotei esminių elementų.
Revoliucija nukelia JAV piliečius prie valstybės ištakų, racionalius, individų asmeninius tikslus peržengiančių kolektyvinių svajonių ir siekių, ji yra tautos, kaip politinio subjekto, pradžios istorija. Revoliucijos vaizdinys pergyveno pačią revoliuciją kaip įvykį ir tapo moterų teisių bei pilietinių teisių judėjimus įkvepiančiu įvykiu. Tačiau esminis dalykas, kaip teigia Kahnas, visuomet buvo kolektyvinis subjektas – politinis veikimas, kuris niekada nėra angažuoto, vieno asmens prerogatyva. Amerika yra sukurta į Ameriką atvykusių žmonių, ir ji yra skirta Amerikos žmonėms.
Ši ilga rinkimų kampanija parodė, kad posakis „mes, žmonės“ yra virtęs svetimu, o rinkimų kampanija tik dar labiau skaldė ir priešino piliečius. Trumpo retorika atliepia masių nepasitenkinimą ne tik politiniu elitu bet ir demokratija apskritai. Trumpas nuolatos pabrėžė, kad jis yra autsaideris. Nors šis teiginys tėra aukščiausio lygio populizmo pilotažas, tokia individualistinė retorika turi kiek gilesnę prasmę. Trumpo tirtinimas, kad jis yra naujas Amerikos išsigelbėjimas, savo pasekėjų aistras kurstė kalbomis apie tai, kad jis kaip vienišius kovoja su sistema (iš kurios pats yra susikrovęs turtus), su korumpuotais politikais (su kuriais anksčiau linksminosi savo paties vestuvėse), su žiniasklaida ir t. t. Jo retorikoje visiškai nebeliko nuorodos į bendrą, taigi kolektyvinį politinį veiksmą.
Tokia individualistinė retorika tik dar labiau gilina jau įsisenėjusią JAV visuomenės problemą – svajonė ilgą laiką buvo tapusi individualių siekių sinonimu. Buvo per daug įtikėta, kad kiekvienas yra pajėgus siekti svajonės pats, tuo tarpu nei Konstitucija, nei revoliucija nėra vieno žmogaus rankų darbas. Šiandien tautos bendrumo paminimas reiškiasi žmonių pykčiu jiems indiferentiškos sistemos atžvilgiu, rasine nesantaika, „nesisteminių“ lyderių paieškomis. Trumpas tiesiog pasinaudojo tuo, kad visuomenėje nebėra susitelkimo. Kitaip tariant, rinkimų kampanija padarė „meškos paslaugą“ JAV ir tik dar labiau pagilino šia problemą.
Rinkimai aiškiai parodė, kad šalyje, kurioje kiekvieno sėkmės istorija buvo ir Amerikos sėkmės istorija, sėkmės istorija yra didžioji skirtis, atskirianti tuos, kuriems sekasi, ir tuos, kurių sąskaita jiems sekasi. Tačiau klaida būtų teigti, kad dėl rinkimų rezultatų kaltas tik politinis elitas, nepakankamai dėmesio skiriantis statistiniam, vidutiniam amerikiečiui ir jo realiems socialiniams ir ekonominiams poreikiams. Toks mąstymas suprimityvina politiką ir ją paverčia ekonominio mąstymo įkaite. Jeigu kas nors ir rodė pasauliui, kad politika nėra tik interesas, pragmatizmas, išskaičiavimas. Kad joje svarbios žmonių svajonės, idealai ir rūpinimasis žemės, o ne atskirų grupių interesais, tai buvo Amerika. Čia visuomet buvo stiprus tikėjimas pažadėtąja žeme, Dievo palaimintais žmonėmis, kurie atlieka ypatingą misiją visame pasaulyje. Šios vizijos dėka ir Lietuvoje jaučiamės saugesni ir labiau pasitikintys savo nepriklausomybe.
Ypatingą misiją pasaulyje atliekančiai tautai turi vadovauti ypatingas lyderis. JAV rinkimai visuomet turi ir ypatingą šou elementą. Kiekvienas kandidatas privalo įtikinti tautą, kad jis yra pajėgus vadovauti, vienyti jos skirtingus žmones ir juos įkvėpti toliau išlaikyti svajonę. Deja, šį kartą tokio kandidato nepasiūlė nė viena iš partijų ir visa kampanija virto pasirinkimu tarp dviejų blogių. Ne idėjų Amerikai siūlymu, o drabstantis purvais, nuolat žeriant kritiką, dar labiau skaldant jos žmones. Tad šiuose rinkimuose nelaimėjo niekas. Šiuose rinkimuose buvo peržengta tam tikra riba, kuri Ameriką pavertė ne pavyzdžiu pasauliui, bet Vakarų civilizacijos problemų veidrodžiu.
Simona MERKINAITĖ
