2001 metų rugsėjo 11-ąją, antradienį, atsibudę niujorkiečiai pamatė vaiskią žydrą padangę po audros, ankstesnę dieną atnešusios liūčių į Amerikos šiaurės rytinę pakrantę.
Aukšto slėgio zona padėjo nustumti šaltąjį frontą į Atlanto vandenyną ir sukūrė meteorologinį reiškinį, aviatorių vadinamą „supergiedra“.
Vargu, ar iš šios jokio debesėlio netemdomos padangės būtų įmanoma nuspėti, kokia tamsi ir istoriją pakeisianti bus tolesnė diena.
Niujorko gyventojams pradėjus važiuoti į darbą 19 užpuolikų įlipo į lėktuvus Bostone, Vašingtone ir Niuarke.
Šie islamo ekstremistai, daugiausiai kilę iš Saudo Arabijos, gabenosi peilius, kuriuos tuo metu buvo leidžiama įsinešti į saloną, jeigu geležtės ilgis neviršijo 10 centimetrų.
7 val. 59 min. oro bendrovės „American Airlines“ 11-ojo reiso lėktuvas pakilo iš Logano oro uosto Bostone ir turėjo skristi į Los Andželą. Jame buvo 92 žmonės, tarp jų – penki užgrobėjai, įskaitant šios kuopelės vadeivą Mohamedą Attą (Mohamedą Atą).
Po 16 min. iš to paties oro uosto išskrido bendrovės „United Airlines“ 175-ojo reiso lėktuvas, taip pat turėjęs skristi į Los Andželą. Jame buvo 60 keleivių ir įgulos narių bei penki užgrobėjai.
Maždaug tuo pačiu metu 11-ojo reiso laineryje vienas užgrobėjas peiliu subadė vieną keleivį, tapusį pirmąją Rugsėjo 11-osios atakų auka. Džihadistai jėga perėmė lėktuvo valdymą ir pasuko jį į Niujorką.
Keliomis minutėmis vėliau iš Dulleso (Daleso) oro uosto, esančio šalia JAV sostinės, pakilo „American Airlines“ 77-ojo reiso lėktuvas, turėjęs skristi į Los Andželą. Šiame lėktuve buvo 53 keleiviai, šeši įgulos nariai ir penki užgrobėjai.
Tuo metu 8 val. 42 min. Niuarko oro uoste Naujajame Džersyje kilo „United Airlines“ 93-iojo reiso lėktuvas, skridęs į San Fransiską.
Šie keturi lėktuvai numatyto kelionės tikslo niekada nepasiekė.
„Buvau labai išsigandęs“
Žemutiniame Manhatane daugelis iš 50 tūkst. žmonių, dirbusių Pasaulio prekybos centre (PPC), Amerikos ekonominės galios simbolyje, kuriame stūksojo du aukščiausi Niujorko dangoraižiai, pradėjo plūsti į savo biurus.
Tarp jų buvo Josephas Dittmaras (Džozefas Ditmaras) – vienas iš kelių įvykių liudininkų, kalbintų naujienų agentūros AFP prieš Rugsėjo 11-osios atakų 20-ąsias metines.
Tuo metu J. Dittmaras buvo 44 metų Čikagoje dirbantis draudimo ekspertas. 8 val. 30 min. jis turėjo dalyvauti viename susitikime, tad įlipo į liftą, kad pakiltų į 105-ąjį aukštą 110 aukštų Pietiniame dangoraižyje.
8 val. 46 min. šviesos patalpoje be langų sumirgėjo. Susitikime dalyvavusiems 54 žmonėms buvo liepta evakuotis. Tuo metu jie nežinojo, kad 11-ojo reiso lėktuvas ką tik įsirėžė į kaimyninį Šiaurinį dangoraižį.
J. Dittmaras ir jo bendradarbiai nusileido į 90-ąjį aukštą, kur pirmąkart pamatė besivystančią tragediją.
„Tai buvo pačios blogiausios 30–40 mano gyvenimo sekundžių“, – AFP sakė J. Dittmaras, kuriam dabar 64-eri.
„Pamatyti tas didžiules juodas skyles pastato šonuose; liepsnas, raudonesnes už bet kokį mano anksčiau gyvenime matytą raudonį; pilkus ir juodus dūmų tumulus, besiveržiančius iš tų didelių skylių“, – tęsė jis.
„Matėme, kaip baldai, popieriai, žmonės išpučiami iš pastato prieš jų valią. Buvau labai išsigandęs“, – J. Dittmaras pasakojo AFP, tramdydamas ašaras.
„Amerika puolama“
Daugelis aplink buvusių žmonių nustėrę stebėjo šiurpius vaizdus, o J. Dittmaras tuo metu patraukė į laiptinę, kad galėtų toliau leistis žemyn. Šis sprendimas išgelbėjo jam gyvybę.
Apačioje buvęs restorano vadovas Michaelas Lomonaco (Maiklas Lomonakas) išėjo iš parduotuvių komplekso po Pasaulio prekybos centru. Ten jis užsibuvo ilgiau nei planuota, nes paskutinę minutę apsisprendė nueiti susitaisyti akinius.
Pažvelgęs aukštyn jis pamatė savo restorano „Windows on the World“, įsikūrusio Šiaurinio dangoraižio 107-ame aukšte, langus.
„Mačiau, kaip žmonės mojuoja staltiesėmis pro mūsų restorano langus. Tai buvo siaubinga, baisu“, – prisiminė M. Lomonaco.
Žinia apie lėktuvo smūgį greitai pasklido po Niujorką, kuriame rinkėjai tuo metu rinko įpėdinį merui Rudy Giuliani (Rudžiui Džulianiui).
Gyventojai stebėjosi, kaip pilotas nesugebėjo pamatyti milžiniško dangoraižio. Per televizijos naujienų laidas pranešėjai spėliojo, kokia galėjo būti šio „nelaimingo atsitikimo“ priežastis.
8 val. 50 min. prezidentas George'as W. Bushas (Džordžas V. Bušas), tuo metu lankęsis vienoje Floridos pradinėje mokykloje, buvo informuotas, kad nedidelis lėktuvas tragiškai, bet atsitiktinai įsirėžė į Šiaurinį bokštą.
Tuo metu oro dispečeriai Niujorke mėgino susisiekti su 175-ojo reiso lėktuvu.
Atsako nebuvo: keliomis minutėmis anksčiau ekstremistai užgrobė lėktuvą „Boeing 767“, kai jis skrido virš Naujojo Džersio.
Kai gelbėjimo tarnybų pareigūnams ėmėsi skubiai evakuoti žmones iš Šiaurinio dangoraižio, Pietiniame bokšte per garsiakalbius buvo pranešta ten esantiems žmonėms likti savo vietose. Žinutėje teigta, kad pastatas yra saugus.
J. Dittmaras nepaisė kolegų raginimų pasinaudoti vienu iš greitųjų liftų, kad nusileistų į apačią iš 78-ojo aukšto. Jis žinojo, kad per gaisrus ir kitokius incidentus geriau naudotis laiptais.
Kai jis buvo kažkur tarp 74-ojo ir 75-ojo aukštų, laiptinė „pradėjo smarkiai siūbuoti pirmyn ir atgal“, prisiminė J. Dittmaras.
„Turėklai atitrūko nuo sienų, laiptai po kojomis bangavo kaip vandenynas. Pajutome kaitros bangą, reaktyvinių degalų kvapą“, – sakė jis.
Tai įvyko 9 val. 3 minutės. J. Dittmaras nežinojo, kad Džihadistai nukreipė 175-ojo reiso lėktuvą į Pietinį dangoraižį ir rėžėsi tarp jo 77-ojo ir 85-ojo aukštų. Šis smūgis buvo tiesiogiai transliuojamas televizijos visame pasaulyje.
Tuo metu Sarasotoje veikiančioje Emmos Booker (Emos Buker) pradinėje mokykloje G. W. Bushas skaitė antrokams iš vaikiškos knygelės.
Jo personalo vadovas Andy Cardas (Endis Kardas) pertraukė prezidentą ir pasakė, kad į Pasaulio prekybos centrą įsirėžė antrasis lėktuvas. Jis pašnibždėjo G. W. Bushui į ausį: „Amerika puolama.“
9 val. 30 min. G. W. Bushas paskelbė trumpą pranešimą, kad šie sprogimai yra „akivaizdi teroristinė ataka“. Jis paliepė atlikti „viso masto tyrimą, kad kaltininkai būtų sumedžioti“.
„Jie nesiruošė sugrįžti“
Tuo metu Pietiniame dangoraižyje dalis biurų darbuotojų pasirinko tą pačią išeitį, kokiai anksčiau ryžosi nemažai žmonių Šiauriniame dangoraižyje. Įstrigę viršutiniuose aukštuose ir negalėdami ištrūkti, jie šoko pro langus ir nukritę užsimušė.
31-ajame aukšte J. Dittmaras prasilenkė su ugniagesiais ir kitais gelbėjimo tarnybų darbuotojais, skubančiais laiptais į viršų.
„Iš jų žvilgsnių [buvo matyti], kad jie suvokia einantys viršun ir niekada nebesugrįšiantys“, – sakė įvykių liudininkas
Kai J. Dittmaras ir jo bendradarbiai pasiekė apatinį aukštą, jie pamatė ant žemės gulinčias dideles plieno ir betono nuolaužas, taip pat didžiules kraujo dėmes.
Nuolaužoms tebekrintant iš viršaus, gelbėtojai nukreipė juos į parduotuvių pasažą po Pasaulio prekybos centru. Jie išėjo už kelių kvartalų šiauriau.
9 val. 59 min. jie išgirdo kurtinamą trenksmą – už jų nugarų susmuko Pietinis dangoraižis.
Beveik akimirksniu „dešimčių tūkstančių sielvartaujančių įvykių liudininkų“ šauksmas nuaidėjo Žemutiniame Manhatane, kurį greitai apgaubė toksiškų dulkių debesis.
„Čia – saugiausia vieta“
Visose Jungtinėse Valstijose ir pasaulyje milijonai žiūrovų buvo prikaustyti prie televizorių, apstulbę dėl regimų vaizdų.
Tarp nuolaužų atsidūrusio 37 metų paramediko Alo Kimo (Elo Kimo) visas kūnas buvo gausiai aplipęs pelenais. Karštis nudegino jam šnerves, viršutinius kvėpavimo takus ir antakius.
Prieš pat sugriūvant Pietiniam dangoraižiui gelbėtojais nuskubėjo į Pasaulio prekybos centrą padėti evakuoti sužeistųjų į šalimais esantį viešbutį „Marriott“.
„Negalėjau kvėpuoti. Oras buvo itin troškus. Prisimenu, kaip marškiniais užsidengiau burną. Nesimatė net priešais akis ištiestų rankų“, – prisiminė A. Kimas.
Aplink jį aidėjo ugniagesių automobilių sirenos, tačiau mašinos kuriam laikui sustojo ir sirenos nutilo.
A. Kimas išgirdo dviejų savo bendradarbių balsus. Jie susitiko ir laikėsi susikibę rankomis „tarsi mokinukai“, skindamiesi kelią į priekį per nuolaužas, tamsą ir liepsnas.
Tuo metu aukštai ore klostėsi tolesnė drama.
9 val. 25 min. Federalinė aviacijos administracija uždraudė kilti visų reisų lėktuvams. Dar po 15 minučių buvo paliepta skubiai nusileisti visiems JAV oro erdvėje esantiems civiliams lėktuvams.
Šie įsakymai neturėjo precedento per Amerikos aviacijos istoriją.
Tačiau jie buvo duoti per vėlai, kad sutrukdytų ekstremistams prieš 9 val. užgrobti „American Airlines“ 77-ojo reiso lėktuvą ir nukreipti jį JAV sostinės link.
Pentagone šalia Vašingtono tuo metu buvusi 33 metų ryšių su žiniasklaida specialistė Karen Baker (Karen Beiker) nemanė, kad jai gresia koks nors pavojus.
„Šiuo metu metu tai saugiausia vieta pasaulyje“, – K. Baker pasakė vienai savo bendradarbei.
Tačiau 9 val. 37 min., kai K. Baker sugrįžo į savo darbo vietą iš kavinės, jos iliuzijos buvo sudaužytos, džihadistams nukreipus 77-ojo reiso lainerį į JAV Gynybos departamento būstinę.
Žuvo visi buvę orlaivyje, taip pat 125 Pentagone buvę žmonės.
„Trenksmas buvo garsus ir jautėsi drebėjimas. Tačiau tuo metu galvojome, kad detonavo kažkur pastate palikta bomba“, – prisiminė K. Baker
Maždaug tuo pačiu metu Baltieji rūmai buvo evakuojami. Viceprezidentas Dickas Cheney (Dikas Čeinis) buvo skubiai nuvestas į požeminį bunkerį.
Maištas padangėje
Prieš 9 val. 30 min. „United Airlines“ 93-iojo reiso lėktuvas buvo užgrobtas keturių ginkluotų vyrų, kai orlaivis skrido virš Ohajo.
Lėktuvui žemėjant, 41 metų dviejų vaikų tėvas Edwardas Feltas (Edvardas Feltas) paskambino pagalbos linija iš tualeto ir pranešė apie užgrobimą.
Prisiskambinę savo giminaičiams kai kurie iš 33 keleivių ir septynių įgulos narių sužinojo, kad du kiti laineriai rėžėsi į Pasaulio prekybos centrą.
Grupė jų nusprendė šturmuoti pilotų kabiną ir neleisti užgrobėjams nukreipti lėktuvo į numatytą taikinį, kuris, jų nuomone, buvo Vašingtone.
Pokalbio su telefono operatore įraše girdėti, kaip vienas iš jų – Toddas Beameris (Todas Bimeris) – pasako: „Jūs pasiruošę? Gerai, varom.“
Grumtynės truko šešias minutes. Kai keleiviai stengėsi išlaužti pilotų kabinos duris, užgrobėjai siūbavo lėktuvą ir mėgino nutraukti deguonies tiekimą salonui.
10 val. 3 min. 93-iojo reiso lėktuvas sudužo miškingoje vietovėje netoli Pensilvanijos miestelio Šanksvilio, už 120 km į pietus nuo Pitsbergo.
Degalų pripildytam orlaiviui sprogus pliūptelėjo didžiulis ugnies kamuolys, pražudęs visus buvusius viduje. Niekas iš ant žemės buvusių žmonių nežuvo.
E. Felto broliui Gordonui Feltui, kuris tuo metu buvo savo vadovaujamoje vasaros stovykloje Niujorko valstijoje, paskambino jo svainė ir pranešė, kad Edwardas buvo 93-iojo reiso lėktuve.
Jis pasiuntė savo broliui žinutę: „Edai, kai nusileisit – paskambinkit mums. Mes nerimaujame.“
Prezidento lėktuvas – aukštai ore
Tuo metu prezidento lėktuvas „Air Force One“, kurio įgula tikslai nežinojo, kur skraidinti G. W. Bushą, pakilo virš Meksikos įlankos į neįprastai didelį 13,7 km aukštį, kur neveikė beveik joks ryšys.
G. W. Bushas norėjo grįžti į Vašingtoną, bet Slaptoji tarnyba, bijodama, kad gali būti daugiau užgrobtų lėktuvų, skrendančių į sostinę, nusprendė, kad tai padaryti būtų pernelyg pavojinga. Prezidentas buvo nuskraidintas į Barksdale'o (Barksdeilio) oro pajėgų bazę Luizianoje.
Tuo metu Niujorke 10 val. 28 min. sugriuvo PPC Šiaurinis dangoraižis, degęs 102 minutes.
R. Giuliani paragino gyventojus išlikti „ramius“, bet paliepė evakuotis iš Žemutinio Manhatano.
Kadangi metropolitenas buvo sustabdytas, šimtai tūkstančių žmonių patraukė pėsčiomis. Daugelis ėjo ištisas valandas į šiaurę – Aukštutinio Manhatano link – arba į rytus, per Bruklino tiltą – į Brukliną.
Daugybė keltų, žvejų laivelių, jachtų ir Pakrančių sargybos laivų evakavo žmones vandens keliu. Manoma, kad jie tądien perplukdė 500 tūkst. žmonių – daugiau negu per Diunkerko evakuacijos operaciją.
Pažadas ginti laisvę
Karštligiškos gelbėjimo pastangos rūkstančiuose Pasaulio prekybos centro griuvėsiuose, žurnalistų pramintuose „Epicentru“ (angl. Ground Zero), tęsėsi visą tolesnę dieną.
Daugeliui gelbėtojų, savanorių ir specialistų, prisikvėpavusių toksiškų dulkių, vėliau išsivystė plaučių vėžys.
Paramedikas A. Kimas padėjo išlaisvinti iš po nuolaužų ugniagesį Keviną Shea (Keviną Ši). Pastarasis buvo vienintelis likęs gyvas iš 12 ugniagesių brigados.
12 val. 30 min. 14 žmonių išėjo gyvi iš nesugriuvusio Šiaurinio bokšto laiptinės. Jų išsigelbėjimas buvo pramintas „B laiptinės stebuklu“.
Restorano vadovas M. Lomonaco mėgino išsiaiškinti, kurie darbuotojai buvo darbe, bet daugeliui prisiskambinti nepavyko.
Tik po kelių dienų jis sužinojo, kad įstaigoje buvo 72 darbuotojai ir kad nė vienas jų neišsigelbėjo.
Būdamas Luizianoje G. W. Bushas paskelbė, kad JAV kariuomenėje paskelbta „aukšto lygio parengtis“. Vėliau prezidentas buvo nuskraidintas į kitą bazę Nebraskoje.
Edwardas Feltas sužinojo, kad iš 93-iojo reiso lėktuvu skridusių žmonių nė vienas neliko gyvas ir paskambino motinai pranešti, kad Gordonas žuvo.
J. Dittmaras traukiniu nuvažiavo į savo tėvų namus Filadelfijoje. Jis prisiminė, kad vagone tvyrojo „visiška tyla“ – visi buvo smarkiai sukrėsti.
Pervargęs jis užmigo ir neišgirdo 20 val. 30 min. paskelbto G. W. Busho kreipimosi į tautą iš Ovaliojo kabineto. Prezidentas paskelbė, kad žuvo tūkstančiai žmonių.
G. W. Bushas perspėjo, kad Vašingtonui nebus skirtumo tarp „teroristų, įvykdžiusių šiuos aktus, ir tų, kas juos priglaudžia“.
„Nė vienas iš mūsų niekada neužmirš šios dienos, bet mes eisime pirmyn – ginti laisvės ir visko, kas yra gera ir teisinga mūsų pasaulyje“, – pabrėžė jis.
Sugrįžusi namo K. Baker pamažu pradėjo suvokti visą tragedijos mastą, apsikabinusi su savo vyru ir dviem sūnumis.
„Visa ta įtampa privedė juos prie ribos – jie tiesiog kūkčiojo“, – prisiminė Pentagono darbuotoja.
A. Kimas į savo namus Brukline grįžo tik apie vidurnaktį. Jis išsimaudė duše, kelias valandas pailsėjo ir anksti atsikėlė.
„Reikėjo daug nuveikti – vyko laidotuvės, kuriose reikėjo sudalyvauti. Nebuvo nė akimirkos, kada galėtum apmąstyti, kas įvyko“, – prisiminė jis.
AFP-Scanpix nuotr.
Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
