Turkija ieškos naujų draugų ir sąjungininkų, jeigu Trumpo administracija netinkamai su ja elgsis – tokia buvo rugpjūčio 10-ąją Niujorke pasiųsta Recepo Tayyipo Erdogano žinia. Turkijos prezidento žodžius reikėjo suprasti kaip grasinimą užmegzti glaudesnius ryšius su Kremliumi, kurio retorika piešia saulėtą abipusės pagarbos pasaulį.
Vis dėlto glaudžiausius ryšius su Rusija palaikančios šalys įsitikina, kad rezultatai toli gražu nėra spindintys. Aštrėja ginčai su Baltarusija, pačia artimiausia Kremliaus sąjungininke. Iš dalies tai lemia nesutarimai dėl prekybos, įskaitant ginčą dėl grybų importo (esą Baltarusija pažeidžia Rusijos įsivestas sankcijas Vakarų maisto produktams, importuodama uždraustus Lenkijos grybus ir perparduodama juos Rusijoje). Rimčiau nesutariama dėl naftos. Rusija parduoda perdirbtos naftos produktus Baltarusijai vietos kainomis. Baltarusiai juos eksportuoja į užsienį pasaulinėmis kainomis, kurios yra daug didesnės. Nieko keista, kad Rusija dėl to prieštarauja.
Baltarusija taip pat pramušė skylę Rusijos sienos apsaugoje, leidusi lankytojams iki 30 dienų viešėti šalyje be vizų. Kadangi Rusija nevykdo atvykėlių iš Baltarusijos nuoseklių tikrinimų, ši tvarka faktiškai suteikia galimybę vakariečiams be vizų patekti į Rusiją. Menka sienos su Baltarusija apsauga taip pat leido „Pussy Riot“ aktyvistei Marijai Aliochinai apeiti Rusijos paskelbtą draudimą išvykti iš šalies ir nukeliauti į Edinburgo festivalį.
Atsakydama Rusija paleido propagandos malūną ir kaltina Baltarusiją meilikaujant Ukrainai, Lenkijai, NATO ir Katalikų Bažnyčiai bei negerbiant Rusijos ir Sovietų Sąjungos istorinės atminties. Kaip pranešama, Rusija taip pat ėmėsi praktinių veiksmų, atsiųsdama į pasienį savanoriškų sukarintų pajėgų – „pseudokazokų“, kaip juos vadina apžvalgininkas Paulas Goble'as. Naujasis Rusijos ambasadorius Minske Michailas Babičius – ryžtingas buvęs šnipas, kuriam anksčiau buvo patikėta sutramdyti Tatarstaną ir Baškorstaną, tiurkiškai kalbančias naftos turtingas Pavolgio respublikas. Naujojo pasiuntinio pirmasis susitikimas su Baltarusijos prezidentu turėtų būti įdomus. Aleksandras Lukašenka kaltina Rusiją elgiantis su jo šalimis kaip su „barbarais“ ir „vasalais“.
Rusija taip pat rūstauja ant Armėnijos, savo vienintelės sąjungininkės Kaukaze, kurios naujoji vyriausybė stengiasi atkurti tvarką po dešimtmečius trukusio piktnaudžiavimo valdžia. Be kita ko, buvo suimta anksčiau neliečiamais laikytų veikėjų, palaikančių glaudžius ryšius su Kremliumi. Tiesą sakant, Rusija nesiėmė užkirsti kelio liaudies sukilimui, atvedusiam į valdžią autsaiderį Nikolą Pašinianą. Tačiau ji nenori, kad jam pavyktų įgyvendinti savo užmojus.
Toliau – Graikija, geriausia ir seniausia Rusijos draugė Europos Sąjungoje ir NATO. Seni ypatingieji ryšiai apima ortodoksiškąją krikščionybę, ekonomikos santykius, palankumą Serbijai per karą buvusioje Jugoslavijoje, skeptišką požiūrį į JAV politiką Artimuosiuose Rytuose ir daug kitų dalykų. Tačiau dėl Rusijos paramos ultradešiniosioms ir griežtosios linijos ortodoksų grupėms neatlaikė netgi kairiosios „Syriza“ vyriausybės kantrybė.
Pastaraisiais mėnesiais svarbus Kremliaus tikslas buvo žlugdyti susitarimą dėl Graikijos šiaurinės kaimynės pervadinimo Šiaurės Makedonija. Graikų nacionalistai atmeta bet kokią galimybę buvusiai Jugoslavijos respublikai kaip nors naudoti Makedonijos pavadinimą ir sako, kad šis pavadinimas gali būti taikomas tik Graikijos Respublikos šiaurinei provincijai. Rusija, laikydamasi jai įprastų žaidimo taisyklių, rėmė ekstremistus abipus sienos.
Liepą Graikija paviešino Rusijos žvalgybos pareigūnų ardomąją veiklą ir uždraudė dviem iš jų sugrįžti į šalį. Rusija ėmėsi atsakomųjų veiksmų prieš keturis Graikijos ambasados Maskvoje darbuotojus, o šis žingsnis išprovokavo itin griežtą Atėnų užsienio reikalų ministerijos viešą pareiškimą, kuriame buvo pakartoti kaltinimai kyšininkavimu ir atkreiptas dėmesys į kitokių formų kišimąsi, pavyzdžiui, naudojanti egzotiškai pavadinta Imperatoriškąja Palestinos ortodoksų draugija. Graikija taip pat nepatenkinta Rusijos draugiškais ryšiais su Turkija, jos pagrindine varžove regione.
Vakarų politika, ekonomika ir saugumas šiuo metu iš tikrųjų atrodo pakrikę. Trumpo administracijos strategija kursto nereikalingą įtampą su sąjungininkais. Tai akivaizdžiai sukuria palankių galimybių Kremliui – Turkijoje ir kitur. Tačiau Rusijos įpročiai ieškoti priekabių meta ilgą ir tamsų šešėlį.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
