Baltarusijoje minint Laisvės gynėjų dienos 26-ąsias metines atidaryta fotožurnalisto Pauliaus Lileikio fotografijų paroda „Fotoamnestija. 1988 -1999“ – atgimstančios Lietuvos vaizdai. 2016 metų sausio 12-os vakarą Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijoje iniciatyva ši Spaudos fotografų klubo surengta paroda buvo atidaryta Minske. Visą ambasados erdvę užpildę darbai liudija ypatingą tautos dvasią, o taip pat ir kontrastingą sistemų kaitos periodą.
Į minėjimo vakarą ir parodos atidarymą susirinko tragiškų 1991 m. Sausio įvykių dalyviai baltarusiai, Minsko lietuviai, ambasados darbuotojai. Lietuvos Respublikos ambasadorius Andrius Pulokas vakaro įžangoje pabrėžė, kad Laisvės gynėjų diena yra tarsi tas tiltas, kuris jungia Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimo aušrą su šiandiena. Buvęs Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Stanislavas Šuškevičius prisiminė, kokią įtaką lietuvių kova už laisvę darė baltarusių aktyvistams. Tylos minute pagerbti žuvusieji. Ambasados kieme visi simboliškai susirinko prie atminimo laužo, vaišinosi karšta arbata ir sumuštiniais.
Parodos autorius Paulius Lileikis susirinkusiems asmeniškai ir grupėmis pristatė parodą. Jam teko pasakoti ne tik apie Sausio įvykius liudijančias nuotraukas, bet ir stabtelti ties kieviena iš jų bei papasakoti jos istoriją. Autorius vis iš naujo rodė ir pasakojo, kaip gimė viena ar kita nuotrauka, kokios tai buvo aplinkybės ir kodėl ši nuotrauka yra parodoje. Tarp parodos žiūrovų - buvęs Baltarusijos Aukščiausios Tarybos pirmininkas Stanislavas Šuškevičius, istorijos mokslų daktaras prof. Valentinas Golubevas, žurnalistas ir leidėjas, vienas iš Baltarusijos Liaudies fronto vadovų Sergejus Dubovec, operatorius Sergejus Čyrikas ir kiti. Paroda „ Fotoamnestija 1988-1999“ Lietuvos Respublikos ambasadoje Baltarusijoje bus eksponuojama iki 2017 sausio pabaigos. Vėliau numatyta jos kelionė po Lietuvą. Šiemet planuojama ją eksponuoti Tauragėje, Birštone, Klaipėdoje ir kituose šalies miestuose.
„Fotoamnestija“ – giliai fotoarchyvuose įkalintų atgimstančios Lietuvos vaizdų, įamžintų 1988–1999 m., inventorizacija. 50 darbų – tarsi 50 bylų, unikaliais fotovaizdiniais fiksuojančių atgimstančios Lietuvos įvykių raidą ir transformacijos periodą. Vizualus ir konceptualus savo archyvų peržiūrėjimas leido skelbti fotografiškąją amnestiją primirštoms erdvėms – portretams, įvykių akimirkoms, vaizdams – liudijančioms tiek ypatingą tautos dvasią, tiek kontrastingą sistemų kaitos periodą“ – parodos ir ją lydinčio leidinio įvade rašo Paulius Lileikis.
Straipsnyje „Apie vaizdo chemiją“ menotyrininkas Virginjus Kinčinaitis rašo: „Kita vertus, revoliuciniai Sąjūdžio laikai buvo parankūs avantiūrai ir iššūkiams. Juk reikėjo sukurti naują tikrovės vaizdavimo būdą, apie kurį brandžiame socializmo liūne niekas negalėjo pagalvoti. Įsisiūbavus Atgimimui reportažinei fotografijai nepalankus sovietinio įšalo statiškumas staiga nugarmėjo į prarają ir jį pakeitė nesibaigiantis vyksmas, kuriam toli gražu ne visi fotografai buvo pasirengę. Į šį naują įvykių verpetą galėjo nerti tik patys drąsiausi arba įžvalgiausi fotografai. Vieni gyveno veiksmo energija, kiti viską vertino per atstumą ir kūrė vaizdų archyvą ateičiai. Antru variantu galima pavadinti Romualdo Požerskio fotografijų albumą „Lietuva 1988–1993“, kuriame akivaizdus estetizuotas stebėtojo atstumas, išankstinė įvykių archyvavimo intencija. P. Lileikis priklausė pirmiesiems, stebėtojo ir dalyvio vaidmenys jo atveju susilydė naujovių trokštančios kameros dinamikoje, jos įžūliame skvarbume, gebėjime akimirksniu atpažinti naujus užgimstančios tikrovės ženklus.
Tokios charakterio savybės buvo būtinos, nes Sąjūdžio laikotarpiu visuomenėje vyko nauji tektoniniai lūžiai ir cheminės reakcijos. Institucinės trintys ir simbolių dalybos gamino iki tol nematytas energijos formas. Dėliojosi hibridiški, minkšti, lankstūs, kristaliniai naujos tikrovės dariniai. Senos uolienos tirpo ir garavo, o revoliuciniai demonstracijų šūksniai stingo naujuose paminklų luituose. Tvyrojo kraujo kvapo, laisvės vėjų ir ūkanoto belaikiškumo atmosfera. Visa tai peršvietė akinantys geidžiamos ateities spinduliai. Kartais atrodo, kad P. Lileikis tiesiog jaunatviškai skubino savo fotografijomis šios išsvajotos, utopinės ateities išsipildymą“, V. Kinčinaitis tuo pačiu įžvelgia ir Pauliaus Lileikio kūrybos istorinę prasmę: „Kadangi kiekvienas mūsų į praeitį sugrįžtame jau individualiu, vaizduotės ir užmaršties iškraipytu savo prisiminimų taku, tokios svarbios dabar atrodo P. Lileikio pastangos pagauti kolektyvinių, gaivalingų išgyvenimų akimirkas, kurios vėl tampa istorijoje pamesto bendrumo liudijimu. <…> P. Lileikio smalsumas ir jaunatviškas įžūlumas sugebėjo sukurti emocionalų ir individualizuotą istorinių įvykių dokumentą“.
Pauliaus Lileikio nuotr.
